2006 02 16
Lietuva pergyvena nuosmukį. Lietuvybė, lietuvių kalba ir pati lietuvių tauta yra tapusios paniekos ir pasityčiojimo objektais.
Vos tik Lietuva atgavo nepriklausomybę, lietuvius užliejo euforija – baigėsi pusę šimtmečio trukusi svetimšalių priespauda, ir lietuvių tauta atgavo išsvajotąją laisvę pačiai spręsti savo likimą.
Lietuvybė, tuo metu suvokta kaip vertybė, padėjusi ištverti okupaciją ir iš jos išsivaduoti, perėjo naujai atkurtos tautinės valstybės apsaugon. Tuo metu atrodė, kad niekas už Lietuvos valstybę negalėtų geriau pasirūpinti ja, o taip pat – naujai įtikėtais laisve, demokratija ir teisingumu.
Lietuvybė neilgai išliko Lietuvos valstybės prioritetu. Lietuvos valstybinė propaganda pradėjo visais būdais reklamuoti JAV, o vėliau – Vakarų Europos masinę kultūrą, kaip tobulos kultūros pavyzdžius, kuriuos reikia beatodairiškai mėgdžioti. Originali lietuviška kultūra greitai tapo tarybinių laikų atsilikimo simboliu.
Ir pati Lietuvos vyriausybė netrukus tapo nuolankia tarptautinių organizacijų ar net atskirų valstybių nurodymų vykdytoja.
Lietuvos vyriausybei pradėjus žemintis ir žeminti Lietuvą prieš Izraelį, lietuvybė ne tik prarado savo per tarybinius laikus išsaugotą vertę ir prestižą, ji tapo visuotiniu paniekos ir patyčių objektu.
Zurovo bei kitų Izraelio ekstremistų pradėtas begėdiškas šmeižtas ir tyčiojimasis iš lietuvių tautos tapo mėgiamu Lietuvos žiniasklaidos arkliuku.
Korupcija greitai pavertė tuščiais žodžiais tuos kelis įstatymus, kurie dar reikalauja nors šiek tiek gerbti valstybinę kalbą.
Anglų kalba sistemingai išstumia lietuvių kalbą iš Lietuvos miestų, daugelis verslininkų bei versliųjų žurnalistų paprasčiausiai spjauna į tai, kad savo įmones, radijo stotis ar laikraščius yra įsteigę Lietuvoje.
Juk netgi Tarybų Sąjungoje lietuvių kalba buvo kur kas labiau gerbiama nei dabar Lietuvos Respublikoje!
Konstitucija aiškiai nurodo, kad prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir yra ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje.
Tačiau kai įžūlus JAV pilietis Valdas Adamkus vis tiek panoro tapti Lietuvos prezidentu, jam buvo leista dalyvauti rinkimuose, tuo parodant, kad amerikiečiams Lietuvos konstitucija negalioja.
Tada Lietuvos konstituciją išniekino ir pats Lietuvos konstitucinio teismo pirmininkas, priimdamas Adamkaus prezidento priesaiką.
Vaigausko vadovaujama Vyriausioji Rinkimų Komisija jau ne kartą ciniškai išniekino Konstituciją.
Kai reikia vykdyti Komisijos narius skiriančių politikų užgaidas, VRK ignoruoja pačius begėdiškiausius rinkimų teisės pažeidimus.
Įdomu, kokias paslaptis saugo storos VRK būstinės sienos, kur per patį balsų skaičiavimo įkarštį neretai išeina iš rikiuotės kompiuteriai ar atsiranda kitų nesklandumų, kuriems pasibaigus, balsavimo rezultatai iš esmės pasikeičia ir kur balsų skaičiavimą prižiūri tokie veikėjai kaip daugiametis VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas?
Lietuvos valstybinės institucijos ir toliau begėdiškai tyčiojasi iš Lietuvos konstitucijos, visiškai jos nepaisydamos kiekvieną kartą, kai puola vykdyti ES komisarų įgeidžius. Nepagarba konstitucijai Lietuvoje jau yra tapusi tvirta tradicija.
Seniai verslo struktūrų privatizuota Lietuvos žiniasklaida nedrįsta parašyti tiesos apie labai dažnai į nusikaltimus panašias gausias Lietuvos politikų klaidas tiek vidaus, tiek užsienio politikoje.
Po daugelio savarankiškai mąstančiųjų valymo metų savo darbo vietas išsaugojo tik tie politikos žurnalistai, kurie be skrupulų kurpia gerai apmokamus užsakomuosius straipsnius bei laidas. Užsakomasis melas yra tapęs normalia žiniasklaidos praktika.
Oficialioji Lietuvos istorijos versija atspindi tik tuos istorinius faktus, kurie naudingi valdantiems politikams. Todėl oficialioji istorija kur kas panašesnė ne į mokslo objektą, o į užsakomųjų reklaminių straipsnių rinkinį, liaupsinantį Katalikų bažnyčią ir demonizuojantį Rusiją.
Panašiems tikslams tarnauja ir dabartiniai mokykliniai istorijos vadovėliai, kurie pagal propagandos kiekį nė kiek nesiskiria nuo savo tarybinių pirmtakų – tik dabar siekiama išaukštinti kitus stabus.
Su Adamkaus išrinkimu į prezidentus prasidėjusi, o referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą metu galutinai įsitvirtinusi Lietuvos konstitucijos niekinimo tradicija privedė iki to, kad dabar įstatymo valdžia Lietuvoje nebeegzistuoja.
Korupcija, beteisiškumas, piktnaudžiavimas valdžia, balsų pirkimas, žiniasklaidos kontrolė yra pasiekę tokį lygį, kad, palyginus su Lietuva, tobula demokratija atrodo netgi kaimyninė Baltarusija. Tai liudija ir atitinkamos visuomenės apklausos abejose šalyse.
Negi tik to nusipelnėme?
Antradienis. Bangpūčio arba Vėjopačio, jūros ir vėjų dievo, savaitės diena. Taip pat Marso diena.
Aš supratau, kad politika yra per daug rimtas dalykas, kad būtų galima ją palikti politikams.
Šarlis de Golis
Counter-Propaganda.com – lt
