Counter-Propaganda.com

Paraiškos į Europos Žmogaus Teisių Teismą ir laiškas svajotojams apie Europos Sąjungą

2013 11 22

Turiu kreiptis į EŽTT – kaip į paskutinę instanciją, kadangi Lietuvos Respublikos teismai atsisako ginti lietuvių teises. Mes žeminami savo pačių šalyje, ES paverstoje mūsų tautos naikinimo įrankiu.

Šiandien išsiunčiau du pareiškimus į Europos Žmogaus Teisių Teismą ir laišką tiems europiečiams, kurių šalys siekia didesnės integracijos į Europos Sąjungą. Apie tai informavau tiek Europos žiniasklaidos, kiek sugebėjau.

Policija pavertė mane teisininku-mėgėju

2012 m. liepą policijos nuovadoje sužinojau, kad prieš mane buvo pradėta baudžiamoji byla – buvau įtariamas parašęs interneto komentarą, kuriame buvo piktinamasi Lietuvos katalikų bažnyčios vadinamaisiais „hierarchais“ dėl jų nepasotinamo godumo. Vėliau sužinojau, kad bylą inicijavo garsusis Lietuvos policijos kapelionas Aušvydas Belickas, „įtikinęs“ savo pavaldinius suteikti jam nukentėjusiojo nuo nusikalstamos veikos statusą.

Po nedidelio pradinio šoko (tai buvo pirmas kartas, kai policija man iškėlė baudžiamąją bylą) visa tai pavirto į keistą žaidimą su policijos tyrėjais, prokurorais ir teismais. Man perėjus į teisinį puolimą prieš ir taip nekokios reputacijos LR prokuratūrą, byla buvo nedelsiant nutraukta.

Mus, lietuvius, begėdiškai diskriminuoja mūsų pačių šalyje

Besiaiškindamas su policija, netyčia išsiaiškinau stulbinančią LR teisės ypatybę – lietuvių kalbos mokėjimas Lietuvoje tarnauja pagrindu suvaržyti žmogaus teisei į valstybės apmokamą gynėją baudžiamosiose bylose, kuriose didžiausia galima bausmė neviršija 3 metų laisvės atėmimo.

Tai mane be galo supykdė – mano akyse Lietuvos Respublika pavirto lietuvių tautos priešu, o tautininkų jau pamirštas šūkis „Lietuva – lietuviams“ tapo vienu iš pagrindinių mano principų. Pradėjau visaip mėginti su savo byla pasiekti Konstitucinį Teismą.

Vis dėlto, labai greitai supratau, kad teisės viršenybė Lietuvoje apsiriboja teisinėmis procedūromis. Teismai priimdavo mano pareiškimus – aš netgi sudalyvavau keliuose posėdžiuose – tačiau nė neketino taikyti materialinių teisės normų, netgi pačių nedviprasmiškiausių Konstitucijos straipsnių.

Todėl nusprendžiau orientuotis į Europos Žmogau Teisių Teismą – tačiau tam iš pradžių turėjau praeiti LR teismus.

Geriausias laikas kreipimuisi į EŽTT

Vilniaus apygardos teismui tempiant mano bylą jau beveik pusę metų, nusprendžiau nedelsdamas kreiptis į EŽTT – gyvenimas per trumpas, kad kiekvieno teismo sprendimo lauktum po keletą metų.

Kadangi lapkričio 28 d. Vilniuje prasideda vadinamosios Rytų Partnerystės viršūnių susitikimas, nusprendžiau paversti begėdišką lietuvių tautos ir jos kalbos žeminimą Lietuvoje pamoka kitiems, pavyzdžiu to, į ką Europos Sąjunga gali paversti silpną ir korumpuotą valstybę.

Todėl greitai parašiau pareiškimą teismui angliškai ir išverčiau jį į rusų bei lietuvių kalbas. Taip pat išsiunčiau laišką anglų bei rusų kalbomis tiems, kurie vis dar žiūri į Europos Sąjungą pro rožinius akinius.

Be to, plačiai naudodamas copy & paste metodą, parašiau dar vieną pareiškimą į EŽTT, (šiojo originalų tekstą anglų kalba galima rasti čia) ir pranešiau apie savo iniciatyvą visoms toms Europos masinės informacijos priemonėms, kurių adresus turėjau.

Laiškas besiruošiantiesiems stoti į Europos Sąjungą

Brangūs draugai,

Ką tik išsiunčiau pareiškimą į Europos Žmogaus Teisių Teismą, paskutinę instanciją mano siekiui sustabdyti lietuvių diskriminavimą Lietuvoje. Lietuvių kalbos mokėjimas tapo žalingu, Lietuvos Respublikoje iš lietuvių atimamos pagrindinės žmogaus teisės, garantuojamos visiems nelietuviams. Lietuvos policijoje, prokuratūroje ir teismuose iš žmonių tyčiojamasi tik todėl, kad jie moka lietuvių kalbą. Mano pareiškimo Strasbūro teismui tekstą galima rasti internete anglų, rusų ir lietuvių kalbomis.

Lietuvių žeminimas, pavertimas pačio žemiausiojo statuso būtybėmis mūsų pačių tėvynėje – Lietuvos narystės ES pasekmė. Europos Sąjunga verčia savo silpniausiuosius narius pataikauti kitoms tautoms kaip aukštesnėms už jas.

Prieš Rytų Partnerystės viršūnių susitikimą Vilniuje norisi daugiau papasakoti apie tą Lietuvos patirties Europos Sąjungoje pusę, kurią paprastai kruopščiai slepia oficialioji žiniaspauda.

Korupcijos triumfas

Lietuvos narystė Europos Sąjungoje pavertė korupciją pagrindiniu Lietuvos Respublikos veiklos principu. Visą vidaus politiką nulemia ES fondų lėšų dalybos tarp valdančiųjų politinių partijų narių.

Didžioji europinio finansavimo dalis gali būti pasisavinta taip lengvai ir paprastai, kad mažai kas gali atsispirti pagundai pasigrobti ką nors sau ir savo draugams. Lietuvai įstojus į ES, europinių ir kitų viešųjų fondų grobstymas tapo normaliu, morališkai pateisinamu elgesiu.

Demokratijos ir teisės viršenybės pabaiga

Visoms partijoms įsitraukus į atvirą vogimą, Lietuvos politikoje nebeliko nei moralinių, nei teisinių apribojimų. Nors lietuviškoji žiniaspauda užlieta pranešimais apie akivaizdžius aukščiausiųjų politikų ir oligarchų nusikaltimus, prokuratūra į juos praktiškai nereaguoja. Aukščiausiojo rango teisėjai įžūliai pažeidinėja Konstituciją.

Saujelei politikų ir jų draugų dalijantis didžiąją ES milijardų dalį, vis daugiau lietuvių beviltiškai skursta; socialinė atskirtis tarp saujelės turtingiausiųjų ir likusiųjų pastoviai auga.

Referendumas dėl Lietuvos stojimo į ES įvyko tik masinio balsų pirkimo dėka; dabar tai tapo standartine praktika kiekvienuose lietuviškuose rinkimuose. Didžioji dauguma lietuvių nepasitiki pagrindinėmis valstybės institucijomis.

Nepriklausomos žiniasklaidos galas

Dar agitacinės kampanijos už paramą narystei ES metu beveik visa Lietuvos žiniaspauda pasirašė sutartis su Vyriausybe, kuriomis už didžiulį atlygį įsipareigojo ne tiktai skelbti bet kokią prosąjunginę propagandą, bet ir nepublikuoti „NEIGIAMOS INFORMACIJOS ARBA INFORMACIJOS, GALINČIOS FORMUOTI NEIGIAMĄ SKAITYTOJŲ POŽIŪRĮ APIE EUROPOS SĄJUNGĄ IR LIETUVOS INTEGRACIJĄ Į JĄ“. Praktiškai visa LR žiniaspauda oficialiai sutiko tikslingai dezinformuoti savo skaitytojus bei klausytojus.

Dabar didžioji žiniaspaudos dalis visiškai priklauso nuo vienokio ar kitokio fondo finansavimo. Eiliniams lietuviams pateikiama faktiškai tiktai specialiai atrinkta ir paruošta propaganda, visais įmanomais būdais šlovinanti ES.

Standartinė Europos Sąjungos strategija

Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą istorija nėra išskirtinė. Mano šalis tapo standartinės ES strategijos Vidurio, Rytų ir Pietų Europoje auka.

Iš pradžių Europos Sąjunga organizuoja įvairiausius tarptautinius susitikimus, konferencijas ir seminarus, į kuriuos kviečia žinomiausius politikus ir žurnalistus, aukštus valdininkus iš savo būsimųjų aukų. Tokie susitikimai vyksta gražiuose miestuose ir 5 žvaigždučių viešbučiuose; svečiai iš Rytų gauna dosnius komandiruotpinigius ir beveik neišvengiamai tampa ES gerbėjais, jos neformaliais agentais savo šalyse.

ES įsteigia specialius fondus, per kuriuos finansuoja įvairius projektus, pavyzdžiui, pilietinei visuomenei, demokratijai, pakantumui ar laisvai žiniasklaidai vystyti. Tokie projektai paverčia tam tikras žmonių grupes: žurnalistus, žmogaus teisių gynėjus ir pan. – visiškai priklausomais nuo ES fondų. Jie tampa pagrindiniais ES propagandos skleidėjais.

Šalyje augant ES įtakai, paprastai asociacijos sutarties fazėje, vis daugiau ir daugiau įtakingų žmonių tampa priklausomi nuo ES finansavimo. Pagrindinės politinės struktūros ir žiniasklaida įpranta grobstyti įvairių ES programų bei fondų lėšas.

Pilna narystė Europos Sąjungoje žadaa dar didesnį finansavimą ir naujas grobstymo galimybes. Todėl politikai, aukščiausiojo rango valdininkai ir žiniasklaidos savininkai daro viską, kas tik įmanoma, kad įtikintų žmones, jog Europos Sąjungoje jiems bus taip gera, kad dėl to verta paaukoti VISKĄ, ko tik šioji reikalauja – kad patektų ten BET KOKIA KAINA.

O kai šalis įstoja į ES, nebelieka netgi poreikio NORS VAIDINTI demokratiją, skaidrumą, teisės viršenybę ir kitus skambius dalykus, skirtus žemesniesiems žmonėms apkvailinti. Toliau viskas vyksta daugiau mažiau pagal Lietuvos scenarijų. Kai šalis tampa tokia korumpuota ir nedemokratinė, kaip dabar Lietuva, ES gali daryti su ja ką tik nori. Pavyzdžiui, tokia šalis gali tarnauti priemone kitoms potencialioms aukoms iš Rytų Europos apkvailinti.

Europos Sąjunga dosni tik išrinktiesiems

Man atrodo, kad kiekvienam, kurio šalis puoselėja didesnės integracijos į ES planus ar net galvoja apie pilną narystę, vertėtų apie tai dar kartą rimtai pamąstyti.

Jei Jūs – politikas, žurnalistas ar aukščiausiojo rango valdininkas, ES gali atverti Jums puikias perspektyvas, įvairiausias karjeros ir asmeninio gerbūvio kėlimo galimybes. Ir tai dar ne viskas – jei netyčia pateksite už grotų dėl grobstymo ar išdavystės, Europos Sąjungoje neapleis Jūsų bėdoje. Jei įrodysite, kad Europos vardan galite šaltakraujiškai išduoti savo šalį ir tautą, ES padarys viską, kad ištrauktų Jus iš kalėjimo.

Bet jeigu neplanuojate grobstyti ES fondų ar visam laikui palikti savo šalį, didesnė priklausomybė nuo Europos Sąjungos greičiausiai Jus nuskurdins. Daugelis Jūsų šalies įmonių bus uždarytos, dauguma kitų taps užsieniečių nuоsavybe. Didelė dalis verslių žmonių emigruos – kiti taps bedarbiais.

ES privers Jūsų šalį suteikti užsieniečiams vis daugiau privilegijų. Ateis diena, kai suprasite, kad ne tik žydai, vokiečiai ir prancūzai, bet netgi negrai bei čigonai turi Jūsų tėvynėje kur kas daugiau teisių, nei Jūs pats.

Patikėkite, tai be galo šlykštu – suprasti, kad su tavimi, čiabuviu, vyriausybė elgiasi kaip su antrarūšiu žmogumi, kad iš tavęs atima pagrindines žmogaus teises vien todėl, kad savo gimtinėje kalbi savo gimtąja kalba.

Prieš 10 metų mes padarėme viską, ką galėjome, bandydami neleisti Lietuvai įstoti į ES. Mūsų tebuvo keletas, mūsų niekas nerėmė, ir mus, žinoma, užgniaužė. Dabar „Lietuvos Respubliką“ jau pavertė bevale marionete, besąlygiškai paklūstančią Briuseliui, Vokietijai ir Prancūzijai, tuščiaviduriu jauku kitoms aukoms, pusgyviu zombiu, abejingai graužiančiu savo tautą.

Su geriausiais linkėjimais iš Vilniaus,
Giedrius Šarkanas

Pareiškimas į Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl manęs, kaip lietuvio, diskriminavimo ir pažeminimo dėl mano gimtosios kalbos Lietuvos Respublikos prokuratūroje ir teismuose

mano asmeniniai duomenys

14. Faktų santrauka

2011 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos (LR) policija oficialiai pripažino Lietuvos policijos kapelioną Aušvydą Belicką nukentėjusiuoju nuo nusikalstamos veikos.

Eksplicitiškai pabrėžęs policijos tyrėjai savo aukštą laipsnį LR policijoje, Belickas gavo privilegijuotą nukentėjusiojo nuo nusikaltimo statusą kaip nukentėjęs nuo Katalikų bažnyčią keikusių interneto komentarų.

2012 m. liepos 18 d. policijoje buvau informuotas, kad tapau įtariamuoju prieš mane iškeltoje baudžiamojoje byloje – buvau įtariamas, kad 2011 m. gegužės 23 d. anonimiškai parašiau interneto komentarą, kuriame vadinamieji Katalikų bažnyčios hierarchai buvo kaltinami besaikiu godumu, ir tuo įvykdžiau nusikaltimą, už kurį pagal LR Baudžiamojo kodekso 170.2 straipsnį gali būti baudžiama be kita ko laisvės atėmimu iki 2 metų. Policija buvo išsiaiškinusi, kad komentaras buvo išsiųstas iš mano motinos vardu registruotos interneto prieigos.

Policijos tyrėja pareiškė, (maždaug) kad aš jau didelis ir pats galiu susitvarkyti su advokatu; pasirašiau keletą popierių (greičiausiai, kad tam kartui atsisakau advokato, kad moku lietuvių kalbą, galbūt dar ką nors, tiksliai neprisimenu).

Sutikau liudyti tardytojai, tačiau taip ir neprisiminiau, ar parašiau tą komentarą. Tada policininkė davė man pasirašyti apklausos protokolą. Be kita ko, man buvo pasiūlyta prisipažinti padarius „NUSIKALSTAMĄ VEIKĄ“, kurios padarymu buvau įtariamas.

Mano nuomone, tai buvo grubus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 ir 6.2 straipsnių pažeidimas, tačiau tai – kito šios dienos mano pareiškimo Teismui objektas. Buvau pritrenktas tokiu žeminančiu elgesiu su manimi ir tiesiog parašiau, kad neprisimenu parašęs man inkriminuotą komentarą. Kita apklausa atrodė kaip paprastas formalumas; tada policija pradėjo kviesti apklausoms mano artimuosius. Turėjau pristatyti į policijos nuovadą savo 84 metų amžiaus motiną – visa tai tapo pažeminimu visai mano šeimai. Į mano klausimą, kiek gali tęstis jų „tyrimas“, policininkė atsakė: „kol baigsis senatis,“ – kas reiškė dar daugiau, nei metus. Tada nusprendžiau rimtai užsiimti tais reikalais ir viską užbaigti kiek galima greičiau.

Pradžiai perskaičiau LR Baudžiamojo proceso kodeksą ir buvau tiesiog priblokštas – jis REIKALAUJA, kad gynėjas dalyvautų apklausiant kiekvieną lietuvių kalbos nemokantį įtariamąjį (51.3 straipsnis), ir todėl, pagal Valstybės garantuojamos teisinės paramos įstatymo 12.1 straipsnį, valstybės apmokamas gynėjas turi būti suteikiamas kiekvienam nekalbančiajam lietuviškai. Faktiškai tai reiškia, kad nemokamas advokatas turi būti suteiktas kiekvienam, kuris PAREIŠKIA, kad nemoka lietuvių kalbos – praktiškai taip gali pasielgti kiekvienas nemokamą gynėją pageidaujantis gauti nelietuvis.

Tada prisiminiau Konvenciją bei daugelį kitų LR teisės aktų ir nusprendžiau, kad jei viena iš pagrindinių žmogaus teisių (garantuojamų be kita ko ir Konvencijos 6.3 straipsnyje) gali naudotis lietuviškai nekalbantys žmonės (praktiškai visi nelietuviai), tai tokia pat teisė priklauso ir man, nors esu lietuvis ir moku lietuvių kalbą. 2012 m. lapkričio 5 d. padaviau pareiškimą prokurorei Audronei Nastulevičienei (taip jos ir nepamačiau, nors ir kelis kartus bandžiau tai padaryti – nesu tikras, ar toks asmuo iš viso egzistuoja), prašydamas suteikti man nemokamą gynėją, kadangi tiek Konvencija, tiek Konstitucija garantuoja man teisę į gynėją ir nediskriminavimą dėl mano kalbos bei tautybės. Kartu padaviau ir prašymą susipažinti su prieš mane iškeltos bylos medžiaga.

Abu mano prašymai buvo kategoriškai atmesti, tas pats likimas ištiko ir visas mano apeliacijas (žr. priedus b, c ir d) išskyrus paskutinę. Vilniaus apygardos teismas sustabdė bylos nagrinėjimą, kadangi policija tuo metu nutraukė bylą „nesurinkus pakankamai duomenų“. (priedas e)

Vis dėlto tuo metu man jau buvo padaryta rimta žala. Policija beveik pusę metų vykdė prieš mane absurdišką ir žeminantį tyrimą – neabejoju kad ji nebūtų išdrįsusi netgi pradėti tokios bylos, jei nuo pat pradžių būtų turėjusi suteikti man nemokamą advokatą – kaip ir nemokantiesiems lietuvių kalbos. Praradau daug savo brangaus laiko bendraudamas su policija ir rašydamas nesuskaičiuojamus prašymus bei apeliacijas įvairiems prokurorams ir teismams. Aišku ir tai, kad jei to nebūčiau daręs, baudžiamoji byla prieš mane nebūtų baigta ir šiandien.

Tačiau visų svarbiausia tai, kad abu mano prašymus atmetę prokurorai: Tomas Uldukis ir Arūnas Žemrieta, bei teisėjas Petras Karvelis praktiškai pareiškė, jog neturiu teisės į valstybės apmokamą gynėją visų pirma todėl, kad be kita ko MOKU LIETUVIŲ KALBĄ. (žr priedus b, c ir d) Tai mane ypač pažemino, radikaliai pakeitė mano santykį su Lietuvos Respublika, jos prokuratūra, teismais ir dauguma kitų institucijų.

Be to, abu prokurorai ir teisėjas nurodė, kad galiu prašyti nemokamos teisinės pagalbos iš savivaldybės. Tai taip pat mane skaudžiai pažemino. Kaip sužinojau iš savivaldybės internetinės svetainės, galėjau gauti nemokamą teisinę paramą tik įrodęs, kad mano mėnesinės pajamos neviršija 102 eurų per mėnesį. Lietuvoje tokios sumos gali užtekti išlaikyti nebent vidutinio didumo šuniui; nurodymas, kad turiu tokią „teisę“, mane ypač pažemino ir įžeidė.

Tada nusprendžiau padaryti viską, kas mano jėgose, kad pakeisčiau dabartinę gėdingą padėtį ir nutraukčiau lietuvių bei lietuviškai kalbančiųjų diskriminavimą. Tačiau vadinamojoje Lietuvos Respublikoje mes, lietuviai, praktiškai esame beteisiai. Dauguma mūsų teisių egzistuoja tik ant popieriaus, sprendžiant pagal žiniaspaudą ir mano asmeninę patirtį, netgi šunys ir katės turi daugiau šansų apginti savo teises LR teismuose.

Todėl nusprendžiau sukurti teisinį precedentą Europos žmogaus teisių teisme. Kaip jau paaiškinau, prokurorų ir teisėjo padaryti mano svarbių teisių pažeidimai padarė man didelę žalą – nusprendžiau siekti kompensacijos. 2013 m. vasario 11 d. padaviau 1000 000 litų (apie 300 000 eurų) ieškinį Lietuvos Valstybei Vilniaus apylinkės teisme; gegužės 27 d. jis buvo atmestas. Birželio 14 d. padaviau apeliaciją į Vilniaus apygardos teismą, tačiau iki šiol, kiek žinau, netgi nebuvo paskirta posėdžio data.

Lietuvos Respublikos teismai garsėja savo nekompetencija, nepagarba žmogaus teisėms, įstatymams, teismo procedūroms ir ypač lietuviams. Labai tikėtina, kad vien tik teismo posėdžio datos paskyrimo galėtų tekti laukti daugelį metų. O aš jau nebe jaunas ir neturiu tiesioginių įpėdinių, kurie galėtų paveldėti man priklausančią kompensaciją. Lietuviai, ypač vyrai, paprastai ilgai negyvena. Kadangi nuo to laiko, kai padaviau apeliaciją, praėjo jau beveik pusė metų, Vilniaus apygardos teismo sabotažo faktas toks akivaizdus, jog mano nuomone Konvencijа suteikia man teisę kreiptis į Teismą tiesiog dabar.

15. Nuoroda į konvencijos ir/ar protokolų pažeidimus ir juos pagrindžiantys argumentai

Konvencijos 6 ir 14 straipsniai buvo pažeisti, kai man nebuvo suteikta netgi GALIMYBĖ nedelsiant gauti nemokamą advokatą pirmajai apklausai (taip pat ir antrajai) nors visiems tvirtinusiems, kad nemoka lietuvių kalbos, gynėjo dalyvavimas buvo valstybės garantuojama BŪTINYBĖ.

Vėliau, atsisakydami suteikti man valstybės apmokamą gynėją (kuris priklausė lietuvių kalbos nemokantiems asmenims) todėl, kad moku lietuvių kalbą, ir įžūliai nurodydami mano teisę prašyti nemokamos teisinės pagalbos iš savivaldybės, prokurorai Tomas Uldukis ir Arūnas Žemrieta bei teisėjas Petras Karvelis pažeidė Konvencijos 3, 6, 13 ir 14 straipsnius.

14 straipsnio pažeidimas akivaizdus. Mano prisipažinimo, kad moku lietuvių kalbą, pasekmėje buvo pažeista mano teisė į advokatą. Aš buvau diskriminuojamas dėl savo kalbos ir, netiesiogiai – kadangi nelietuviai visada gali apsimesti nemoką lietuvių kalbos, dėl savo tautybės.

6 straipsnio pažeidimo faktas irgi akivaizdus. Aš negaliu sau leisti pasisamdyti advokato. Sprendžiant pagal oficialius tyrimus, tiktai viena iš keturių lietuvių šeimų gali apmokėti netikėtas 240 eurų dydžio išlaidas. Lietuviškoje žiniaspaudoje jau daug rašyta apie lietuvius, nuteistus kaip nusikaltėlius už visiškai nekaltus pajuokavimus apie lenkus, žydus ir pan., nors policija niekaip nereaguoja į pačias begėdiškiausias, dešimtmečiais besitęsiančias patyčias iš lietuvių ir tradicinio lietuviškojo tikėjimo. Pagaliau LR Aukščiausiasis Teismas jau yra išteisinęs iš gėjų išsityčiojusią moterį. Tai reiškia, kad faktinis teisės į gynėją atėmimas iš daugumos nepasiturinčiųjų lietuvių beveik neišvengiamai reiškią jų nuteisimą kaip nusikaltėlių už tokias „nusikalstamas veikas“, kokios laikomos nekaltais sąmojais kitose šalyse ir netgi pačioje LR – tik jei yra adresuotos lietuviams. Jei reikia, galiu pateikti įrodymų; tai, kad aš nebuvau nuteistas, nereiškia, kad nepatyriau žalos.

Konvencijos 3 straipsnis draudžia „orumą žeminantį“ elgesį. Mano orumas buvo pažemintas tiesioginiais pareiškimais, kad mano gimtoji kalba atima iš manęs vieną pagrindinių žmogaus teisių. Lietuvos Respublika begėdiškai pažemino mane paversdama antrarūšiu žmogumi vien tik todėl, kad gimiau lietuviu ir kalbu motinos kalba. Sunku sugalvoti kitą būdą mane taip skaudžiai pažeminti. Be to, nurodymai, kad galiu kreiptis į savivaldybę ir pamėginti įrodyti, kad mano pajamos neviršija 102 eurų, kurių vos užtktų išlaikyti naminiam gyvulėliui, mane irgi labai pažemino. Taigi ir 3 Konvencijos straipsnis buvo grubiai pažeistas.

Pagaliau, nors aš tiesiogiai prašiau prokurorų ir teisėjo įgyvendinti mano Konvencijoje garantuojamas teises (žr. priedą f), jie į tai visiškai nereagavo. Vadinasi, buvo pažeistas ir 13 Konvencijos straipsnis.

16. Galutinis sprendimas

2013 m. gegužės 27 d. Vilniaus apylinkės teismo teisėjas Gintraras Pašvenskas atmetė mano ieškinį Lietuvos valstybei ir mano prašymą kreiptis į LR Konstitucinį Teismą. (priedas a)

17. Kiti sprendimai (chronologine tvarka išvardinkite sprendimus, nurodydami kiekvieno jų datą, teismą, ar kitą juos priėmusią instanciją, bei sprendimo pobūdį)

2012 m. lapkričio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroras Tomas Uldukis atsisakė suteikti man valstybės apmokamą gynėją faktiškai dėl to, kad aš moku lietuvių kalbą, nors aš jo prašiau įgyvendinti mano teises, nustatytas Konvencijoje bei Lietuvos Konstitucijoje. (priedas b)

2012 m. gruodžio 4 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 5 skyriaus vyresnysis prokuroras Arūnas Žemrieta atmetė mano skundą. (priedas c)

2013 m. sausio 3 d. Vilniaus apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas Petras Karvelis atmetė mano skundą (priedas f), kuriame aš konkrečiai prašiau teismo įgyvendinti mano pagrindines žmogaus teises, įtvirtintas 6 ir 14 Konvencijos straipsniuose. (priedas d)

2013 m. sausio 25 d. Vilniaus apygardos teismo teisėjas Algimantas Valantinas nusprendė nutraukti teismo posėdį, kadangi policija nutraukė man iškeltą bylą. (priedas e)

18. Ar yra (buvo) kokia nors kita skundo pateikimo ar teisinės gynybos galimybė, kurios neišnaudojote? Jei taip, paaiškinkite, kodėl to nepadarėte.

2013 m. birželio 14 d. padaviau apeliaciją Vilniaus apygardos teismui. Nors praėjo beveik pusė metų, dar nėra paskirta netgi teismo posėdžio data.

Aš – mirtingas žmogus ir negaliu laukti amžinai. Tik maža lietuvių dalis pasitiki LR teismais; apie nepatogių bylų sabotažą teismuose pasakojamos legendos – kai kurios iš jų tęsiasi dešimtmečiais.

Mano byla grynai teorinė; nereikia nei apklausinėti liudininkų, nei papildomų tyrimų, nei specialių įrodymų. Manau, kad sabotažo faktas akivaizdus – kas man suteikia teisę tiesiogiai kreiptis į teismą, nelaukiant papildomų 5 ar 10 metų.

19. Pareiškimo tikslas

Visų pirma, teisinis precedentas, sustabdysiantis šiandieninį begėdišką lietuvių diskriminavimą Lietuvos Respublikoje suteiks man didžiausią pasitenkinimą.

Dar norėčiau gauti teisingą kompensaciją už mano žmogaus teisių pažeidimų pasekmėje patirtą žalą: moralinę (viešą pripažinimą, kad mano teisės buvo pažeistos) ir materialinę – manau, kad 300 000 eurų būtų tinkama suma už pažeminimą ir nepatogumus, kuriuos patyriau.

Taip pat esu įsitikinęs, kad turiu gauti kompensaciją už savo teisinio pobūdžio darbą, kurį jau atlikau ir dar turėsiu atlikti ateityje. Manau, kad tai, jog negaliu sau leisti pasisamdyti profesionalaus advokato, neatima mano teisės gauti kompensaciją už išlaidas teisinėms paslaugoms – kokią gauna daugelis turtingų nusikaltėlių. Todėl noriu gauti kompensaciją, tris kartus didesnę už tą, kurią už mano atliktą darbą gautų profesionalus teisininkas. Aš pats nesu juristas, todėl teisinis darbas atima iš manęs daug daugiau laiko ir pastangų, nei jų reikėtų įdėti profesionalui.

Ar kada nors kreipėtės į kitą tarptautinę instituciją dėl šiame pareiškime pateikiamo skundo tyrimo ar sprendimo? Jei taip, pateikite apie tai išsamią informaciją.

Ne.

pridėtų dokumentų sąrašas

paskutinis puslapis

Dar vienas pareiškimas Europos Žmogaus Teisių Teismui

Šiandien išsiunčiau į Strasbūrą dar vieną pareiškimą. Savo nuotykių su teisėsauga metu sužinojau, kad įtariamųjų apklausose Lietuvos policija naudoja be galo šlykščią gudrybę – tiems, kurie prisipažįsta padarę tai, kuo įtariami, duoda pasirašyti, kad prisipažino padarę NUSIKALSTAMĄ VEIKĄ – apie tai jau užsiminiau pirmajame pareiškime.

Tokiu būdu policija ne tik pažeidžia nekaltumo prezumpciją, bet ir išsityčioja iš žmogaus duodama jam pačiam pasirašyti sau nuosprendį – taip akivaizdžiai pažeisdama ne tik 6, bet ir 3 Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnius.

Šio savo pareiškimo EŽTT į lietuvių kalbą neišverčiau, jo originalų tekstą anglų kalba galima perskaityti čia.

Ką apie tai galvojate?


Įveskite pirmąjį ir paskutinįjį skaitmenis! įjunkite paveiksliukus ir pyragiukus

vardas   

   

Leo    Iš kur tiek kantrybės?    daugiau

Aš negaliu nuspėti kaip pasielgs Rusija. Tai mistika apgaubtas galvosūkis: tačiau ko gero yra raktas jam išspręsti. Tas raktas yra Rusijos nacionalinis interesas.

Vinstonas Čerčilis

Counter-Propaganda.com

Counter-Propaganda.com – lt

simbolis

Counter-Propaganda.com

naujienos

užsakyti naujienas

elepaštu elepaštuRSS RSS

socialiniuose tinkluose

simbolis

©  Giedrius // 2005 - 2017