2012 05 01
Kiekvienas sprendimas gali pretenduoti į bešališką teisingumą tik kaip vedinys iš visuotinai priimtų vertybių.
Kai kurie konkretūs teiginiai (kalbantys apie konkretų objektą, pavyzdžiui daiktą, asmenį ar valstybę, priešingai bendriesiems teiginiams, kalbantiems apie objektų grupes ar kategorijas) yra pristatomi kaip neginčijamos tiesos. Pavyzdžiui, „JAV – pasaulinis demokratijos idealas“ arba „Hitleris – didžiausias nusikaltėlis pasaulio istorijoje“, arba „Muaras Kadafis turėjo būti nužudytas, kadangi NATO turėjo įvykdyti pareigą įvesti Libijoje demokratiją“, ir pan.
klausimas
Krikščionis jankis ar ne vakarietis musulmonas – kuris turi didesnę teisę užmušti kitą?
Kai kurie iš tokių tvirtinimų skamba daugiau, kiti mažiau įtikinamai, tačiau visada yra numanoma, kad jie remiasi kažkokiomis visuotinai pripažintomis vertybėmis. Pavyzdžiui, kai NATO vadovai tvirtino, kad jų agresija prieš Libiją 2011 m. buvo pateisinama, kadangi reikėjo nuversti Kadafio vyriausybę, jie davė suprasti, kad pastaroji neatitiko kažkokių visuotinai pripažintų būtinų reikalavimų; tiesioginis paaiškinimas, kad Kadafis „buvo nusikaltėlis ar kad jis neleido NATO vadovams vogti Libijos naftos būtų skambėjęs nepakankamai įtikinamai.
Neįmanoma sėkmingai pateisinti Kadafio nužudymo neįrodinėjant, kad tai nebuvo savavališkas NATO lyderių sprendimas, o bendrųjų teisės ar moralės normų taikymas, pavyzdžiui – visi pažeidžiantys žmogaus teises turi būti nužudyti – arba – kiekvienas valstybės vadovas, kuris daug metų neorganizuoja visuotinių rinkimų, turi būti nuverstas – ar panašių bendrųjų teiginių.
Taigi, kad skambėtų įtikinamai, konkretus teiginys ar sprendimas turi bent jau sudaryti įspūdį, kad buvo išvestas iš kokio nors neginčijamo bendro teiginio. Tai yra silpnoji kiekvienos propagandos vieta ir dažnai gali būti panaudota jos apgaulingumui įrodyti.
Pavyzdžiui, jei mes nepritariam 2011 NATO organizuotam Libijos užpuolimui, galime visiškai logiškai atskleisti jo neteisiškumą paklausdami: kodėl Kadafis?
Nors sunku paneigti tiesmukišką tvirtinimą, kad Kadafis buvo blogas, nesunku įrodyti, kad daugelio kitų pasaulio šalių vadovai, pavyzdžiui, kai kurie arabų karaliai, JAV prezidentai ir pan. yra įvykdę tokius pačius nusikaltimus kaip Kadafis (ar netgi sunkesnius), taigi su tais karaliais ir prezidentais reiktų pasielgti taip pat griežtai ar netgi griežčiau kaip su Kadafiu. Tada turite arba pripažinti arba kad kai kurios arabų monarchijos, JAV ir pan. turi būti okupuotos, jų karaliai, prezidentai ir pan. nužudyti ir įdiegti libietiško tipo (2011 m. pabaigoje) režimai, arba kad NATO, Kataras ir kitos šalys, dalyvavusios (faktinėje) Libijos okupacijoje, pasielgė su ja ir jos vadovu neteisėtai ir neteisingai.
Paprasčiausia logika parodo vis populiarėjančio ugnies kryžiaus – (svastikos), Perkūno simbolio – draudimo neteisingumą.
Krikščionys uždraudė svastiką Vokietijoje, Austrijoje ir daugelyje kitų šalių nepaisydami to, kad šioji yra šventas simbolis daugeliui kitų religijų. Krikščionys teigia jog jie turi teisę uždrausti ugnies kryžių, kadangi šis buvo vienu pagrindinių nacių simbolių.
Akivaizdu, kad krikščioniškasis kryžius yra tarnavęs pagrindiniu simboliu tokiai daugybei nusikalstamų organizacijų tiek Vokietijoje, tiek už jos ribų, kad logiškai neįmanoma kartu uždrausti svastiką ir neuždrausti krikščioniškojo kryžiaus.
Tačiau svastikos draudimas negali būti logiškai pateisintas vien tuo faktu, kad vokiečių krikščionys nemėgsta nacių. Kad tai atrodytų teisėta, jie turi remtis kokiu nors bendru teisės principu. Faktiškai Vokietijos krikščionys argumentuoja, kad 1) nusikalstamų organizacijų simboliai turi būti uždrausti; 2) naciai buvo nusikaltėliai; taigi 3) jų simboliai turi būti uždrausti.
Tačiau daugelis krikščionybės bažnyčių savo istorijoje yra įvykdę kur kas daugiau nusikaltimų, nei patys naciai. Vokietijoje būtent krikščionys pradėjo žydų persekiojimo tradiciją daugelį amžių prieš Hitlerio gimimą.
Akivaizdu, kad krikščioniškasis kryžius yra tarnavęs pagrindiniu simboliu tokiai daugybei nusikalstamų organizacijų tiek Vokietijoje, tiek už jos ribų, kad logiškai neįmanoma kartu uždrausti svastiką ir neuždrausti krikščioniškojo kryžiaus.
Vokiečių krikščionys garsėja savo kruvina genocido, neapykantos ir žudynių istorija. Jie mano, kad persekiodami šventą induizmo bei baltiškojo tikėjimo (lietuvietybės) simbolį apsivalo nuo savo kruvinos praeities.
Visiškai atvirkščiai! Paprasčiausia krikščionių propagandos analizė parodo, kad jų prigimtis visiškai nepasikeitė. Nereikia netgi prisiminėti prastos šlovės Jozefo Racingerio asmenybės.
Bet kurio atveju, jei nesi milijonierius ir nesiruoši gaminti bombos, dedukcinė analizė yra vienintelė tau liekanti priemonė bent jau sąžinei nuraminti, jei ir nepavyktų apginti savo pažiūrų, moralės, tikėjimo, religijos, tautos ir šalies nuo vis labiau įžūlėjančios 21-ojo amžiaus propagandos.
Ką apie tai galvojate?
Trečiadienis. Vėlino, vėlių ir mirusiųjų dievo, savaitės diena. Taip pat Odino, Vodano, Hado ir Merkurijaus diena.
Counter-Propaganda.com – lt
