2003 02 12
Suderėtosios Lietuvos narystės ES sąlygos daug prastesnės už tas, kurių tikėtasi. Būtina iš naujo apskaičiuoti narystės privalumus ir trūkumus, kad kiekvienas lietuvis galėtų nuspręsti ar apsimoka stoti į ES.
Artėjant referendumui dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą, pradeda įsibėgėti visuomenės informavimo kampanija. Retas iš įtakingiausių Lietuvos politikų nėra pabrėžęs referendumo svarbos, kalbėjęs apie būtinybę kuo geriau informuoti Lietuvos gyventojus apie narystės pasekmes. Tačiau jei pasižiūrėsime atidžiau, bus nesunku įsitikinti, kad ne tik dauguma politikų, bet ir faktiškai visos Lietuvos valdžios institucijos elgiasi taip, lyg Lietuvos stojimas 2004 m. būtų jau seniai nuspręstas faktas.
Beveik be išlygų galima teigti, kad visų už Europos Sąjungą pasisakančiųjų pozicijos yra vienodos. Visi kaip vienas kartoja tas pačias frazes apie narystės Sąjungoje svarbą, paramą iš struktūrinių fondų, investicijas ir kitus malonius dalykus. Nors kartais ir pripažįstama, kad bus ir neigiamų narystės pasekmių, bendra skubaus stojimo nauda nedrįstama netgi suabejoti.
Politikai yra politikai, tačiau tą patį galima pasakyti ir apie tuos, kuriuos labai norėtųsi pavadinti ekspertais. Nors kartais pasigirsta kritikos vienos ar kitos su stojimu susijusios aplinkybės atžvilgiu, tačiau tik retas kuris išdrįsta suabejoti suderėtųjų stojimo sąlygų bendru naudingumu. Kaip nebūtų keista, neabejoja netgi tie, kuriems tai turėtų būti tiesioginė (kad ir akademinė) pareiga. Kai kurie iš jų numojo ranka jau prieš daugelį metų žiūrėdami į pastangas pasverti narystės pliusus ir minusus kaip į niekam nereikalingus intelektualinius žaidimus, kiti nusprendė, kad tai beprasmiška dėl negalimumo įvertinti pasekmių mąstą.
Jei prisiminsime tuos laikus, kai buvo nuspręsta, kad Lietuva sieks narystės, ši buvo įsivaizduojama visiškai kitaip nei dabar. Buvo kalbama apie ekonominės paramos apimtis, kurios galėtų siekti iki 20 procentų BNP, tuo metu niekas negalėjo pagalvoti, kad Lietuvos vadovai sutiks daug anksčiau laiko uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Buvo prikurta įvairiausių legendų apie didelę narystės naudą. Kalbėta apie tą milžinišką paramą, kurią gavo Airija ir Pietų Europos šalys. Kažkodėl buvo tikimasi, kad naujosios kandidatės turėtų gauti kur kas daugiau. Nieko nuostabaus, kad narystė Europos Sąjungoje tapo vienu pagrindiniu užsienio politikos prioritetų.
Dabar jau visiškai aišku, kad ekspertai eilinį kartą apsigavo. Tačiau ir šiandien, kai jau daug daugiau žinome apie tikrąją narystės kainą ir būtų pats laikas patikrinti seniai užmirštus skaičiavimus, tiek Lietuvos politikai, tiek ekspertai elgiasi taip lyg niekas nebūtų pasikeitę. Panašu, kad ir neseniai pasirodžiusiose narystės pasekmių studijose yra siekiama pabrėžti privalumus faktiškai nekreipiant dėmesio į daugelį net ir nespecialistams akivaizdžių trūkumų.
Be abejonės, daugeliu aspektų bendradarbiavimas su Europos Sąjunga buvo ir yra labai naudingas Lietuvai. Visų pirma – reformuojant valstybės valdymą. Turbūt Europos Sąjungos valstybėms, budriai stebinčioms Lietuvos demokratijos raidą nuo pat 1990-jų, turime būti labiausiai dėkingi už sklandžią vyriausybių kaitą, valdymo institucijų reformą (nors ir nelabai sėkmingą) bei antikorupcines priemones (nors ir nelabai nuoširdžias).
Svarbi buvo ir Europos Sąjungos parama (tai kas, kad daugiausia moralinė) atliekant būtinas ekonomines reformas. Europos Sąjungos Komisijos spaudimas padėjo įgyvendinti daugelį reformų, kurios bet kokiu atveju buvo neišvengiamos kuriant rinkos ekonomiką. Ilgalaikių strategijų priėmimas, biudžeto procedūrų sutvarkymas, pažangus bankroto įstatymas, pensijų reforma, privatizacija ir dar daug kitų būtinų reformų pajudėjo iš vietos tik Europos Sąjungos Komisijai primygtinai to reikalaujant.
Tačiau artėjant galimo stojimo datai, pradėjo vis skaudžiau pasireikšti neigiamos pasekmės. Visų pirma tai yra susiję su Ignalinos atominės elektrinės uždarymu. Dabar jau daugelis užmiršo, kad ir pirmasis elektrinės reaktorius dar pilnai galėtų veikti gerus dešimt metų, jau nekalbant apie antrąjį. Kalbama apie Europos Sąjungos paramą uždarymui, tačiau užmirštama, kiek Lietuva praranda pirma laiko uždarydama vieną saugiausių pasaulyje elektrinių, be jokios alternatyvos tapdama beviltiška elektros energijos importuotoja, tuo metu kai kitos Sąjungos šalys planuoja vystyti savo atominę energetiką (pavyzdžiui Suomija). Kalbos apie elektrinę jau daugeliui yra nusibodusios, ir dažnai vėlgi tai mėginama vaizduoti kaip jau įvykusį faktą, tačiau iš tikrųjų juk visa, kas prarandama uždarant elektrinę, tiesiogiai įeina į narystės kainą.
Paskutiniu metu, sprendžiant daugelio įstatymų ir kitų valstybės valdymo sprendimų likimą, dažniausiai lemia argumentas „to reikalauja Europos Sąjunga“. Tokiu būdu dažnai būna priimami jokia kita logika nepaaiškinami sprendimai. Pavyzdžių yra daug, tačiau čia paminėsime tik kelis iš jų. Idealus atvejis yra Vyriausybės sprendimas dėl dyzelinio kuro akcizų didinimo. Žiūrint iš ekonomikos pozicijų tai yra nedviprasmiškai absurdiškas žingsnis. Lietuva smarkiai atsilieka nuo savo kaimynų, nedarbo lygis yra aukštas ir normaliomis sąlygomis jokia tautos gerovės siekianti vyriausybė nedrįstu priimti tokio sprendimo. Energijos šaltinių kainų kėlimas nedviprasmiškai reiškia ekonomikos plėtros stabdymą ir nedarbo didinimą.
Kitas konkretus atvejis: Europos Sąjungos reikalaujant pabėgėliams išlaikyti turi būti skiriama konkreti finansinė parama. Pats tas faktas yra savaime suprantamas, tačiau privalomos konkrečios pinigų sumos visai pagrįstai kelia žmonių pasipiktinimą. Lietuvos Ryto duomenimis trijų asmenų pabėgėlių šeimai metams yra skiriama 23,5 tūkst. litų, o tai yra beveik dvigubai daugiau nei vidutinės Lietuvos šeimos pajamos 2002 m. Tai atrodo smulkmena, maža nuolaida vardan didelio tikslo, ji pati atskirai nėra ekonomiškai reikšminga, greičiau morališkai žeminanti, tačiau kai tokių susirenka šimtai, narystės naudingumas gali pradėti kelti abejonių eiliniam Lietuvos piliečiui.
Jau keli metai vienas pagrindinių Lietuvos įstatymų leidėjų užsiėmimų yra vadinamasis „Europos Sąjungos teisės perėmimas“. Tai skamba nekaltai, ir netgi patraukliai. Tačiau realybėje Europos Sąjungos normatyvų perėmimas kuria daugybę kliūčių Lietuvos įmonėms, apsunkina ekonomikos funkcionavimą ir didina nedarbą.
Europos Sąjunga nėra labdaringa organizacija. Jos pagrindinis tikslas – didinti savo narių gerovę suvienodinant ekonominės veiklos sąlygas ir naikinant bet kokius apribojimus ekonominiams santykiams. Kitaip sakant – kuriant bendras taisykles, kurios būtų privalomos visiems. Ir Lietuva įstojusi į Sąjungą turės priimti šias taisykles. Vėlgi dažnai yra postringaujama apie tai, kad Lietuva „perims pažangią teisę“,„įsitrauks į pirmaujančių valstybių šeimą“ ir pan. Tačiau iš tikrųjų tai reiškia, kad Lietuvos ekonomikai bus keliami tokie patys reikalavimai kaip ir daug kartų turtingesnėms jos kaimynėms, kad daugeliui silpnesniųjų Lietuvos įmonių bus pasmerktos bankrotui, o Lietuvos piliečiai – augančiam nedarbui. Juk neveltui dar prieš kelis metus Europos Sąjungos Komisija be perstojo kartojo, kad Lietuvos įmonės neatlaikys konkurencijos Bendrojoje rinkoje.
Europos Sąjungos ekonomika yra reguliuojama pagal jos daugumą sudarančių turtingiausių valstybių poreikius. Pastarosios gali sau leisti laikytis aukščiausių reikalavimų produktų kokybei ir aplinkos apsaugai. Tai yra geri tikslai, tačiau ne kiekvienam pagal kišenę. Puiku, kad norima sudaryti kuo geriausias gyvenimo sąlygas karvėms ir kiaulėms, tačiau tai taip padidintų mėsos produktų kainą, kad didelė Lietuvos gyventojų dalis jų iš viso negalėtų įpirkti. Kas iš to, kad mūsų įmonės gamins tik geriausios kokybės produkciją, jei nesugebės jos parduoti? Eiliniam Lietuvos piliečiui yra labai sunku suprasti, kodėl jis turėtų prisiimti tokius aukštus įsipareigojimus, kurių neprisiima netgi pati turtingiausia pasaulio valstybė – JAV, kur degalų kainos yra daug mažesnės nei Lietuvoje.
Taigi, stodama į Europos Sąjungą, Lietuva turi aukoti tikrai daug. Dabar jau tikrai žinome, kiek už tai gausime, ir todėl galime paskaičiuoti, ką mums iš tikrųjų žada greita narystė. Mitas, kad Lietuva gali pakartoti Airijos ar Portugalijos sėkmę, jau seniai sužlugo. Lietuva gaus pagalbos daug mažiau nei pastarosios jau nekalbant apie reikalavimą uždaryti atominę elektrinę. Be to minėtosioms valstybėms buvo suteikta nemažai pereinamųjų laikotarpių, t.y. jos galėjo ilgą laiką nesilaikyti pačių ekonomiškai žalingiausių Sąjungos taisyklių. Kai kurie iš jų tebesitęsia dar ir dabar, tuo tarpu Lietuvos derybininkai teišsiderėjo keletą simbolinių išimčių. Šia prasme sunku būtų paneigti teiginį, kad įstojus 2004 m. šiuo metu suderėtomis sąlygomis, Lietuva (žinoma ne tik Lietuva) taptų antrarūše nare.
Tokiomis prastomis sąlygomis į Europos Sąjungą dar nestojo nė viena neturtinga valstybė, todėl palyginimai su anksčiau įstojusių valstybių patirtimi neturi realaus pagrindo bei raiškiai kvepia demagogija. Tą patį galima pasakyti ir apie gana populiarų mitą, kad bendroji Sąjungos rinka sulygina valstybių – narių ekonomikas. Patirtis parodė, kad taip nėra: atsiliekantys rajonai paprastai dar labiau skursta, ir atotrūkis tarp turtingiausiųjų ir skurdžiausiųjų visą laiką auga. Netgi prie didelių paramos mastų padėtis nesikeitė nei Graikijoje, nei Pietų Italijoje, nei daugelyje kitų skurdesnių Sąjungos regionų. Airija ir Portugalija – tai išimtys, o ne taisyklė.
Pirmaisiais trejais narystės metais dešimt stojančių valstybių turėtų gauti paramos netgi mažiau nei Europos Sąjungos biudžete buvo planuojama skirti anksčiau planuotoms penkioms narėms ir vis dar mažiau, nei gauna kai kurios ankstesnės narės. Ar tai pakankama kompensacija už visa tai, ką reikės paaukoti? Lietuvos Vyriausybė nusprendė, kad pakankama. Tačiau būtent eiliniai Lietuvos piliečiai savo kailiu patirs ne tik teigiamus, bet ir neigiamus stojimo padarinius. Jie tars lemiamą žodį referendume.
Lietuvos piliečiai iš principo pritaria Lietuvos integracijai į Europos Sąjungą. Tačiau ar jie pritars stojimui konkrečiomis sąlygomis? Visuomenės informavimo kampanija jau baigia įsibėgėti, ir už ją atsakingi valdininkai be abejo tuoj praneš apie visas, tiek teigiamas, tiek neigiamas, planuojamo stojimo pasekmes Tada kiekvienas iš jų galės nuspręsti kaip jam asmeniškai bus geriau – stojant dabar ar ne. O kaip bus geriau daugumai, taip bus geriau ir Lietuvai kaip valstybei. Toks jau pagrindinis demokratijos principas, tokia referendumų paskirtis.
O gal ir Lietuvos ekspertai galėtų dar kartą pasikasyti pakaušius? Su srove plaukti nėra sunku, tačiau kartais tenka netikėtai atsibusti. Juk šie metai – netikėtumų metai.
Argi būtent ne taip atsitiko su ES ekspertais 2003 m.?
Ketvirtadienis. Švęstina diena. Perkūno, Lietuvos ir lietuvių gynėjo, savaitės diena. Taip pat Toro, Jupiterio, Donaro diena.
Aš negaliu nuspėti kaip pasielgs Rusija. Tai mistika apgaubtas galvosūkis: tačiau ko gero yra raktas jam išspręsti. Tas raktas yra Rusijos nacionalinis interesas.
Vinstonas Čerčilis
Counter-Propaganda.com – lt
